BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nutrintais sportbačiais apautos mergaitės istorija

“Mes esame tiltas per amžinybę , nusidriekiantis viršum jūros: patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl iš naujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti?!” Ricardas Bachas

Mergaitė su sportbačiais
Mergaitė su sportbačiais

Didžiulis troškimas kada nors išmokti šokti klasikinius šokius, noras pakeisti aplinką, iššūkių troškimas ar draugės papasakota savo kailiu patirta nepaprasta meilės istorija, kuri tuo metu dar išgyveno sunkius laikus, tada įkvėpė viltį surasti savo laimę - dabar jau nebepasakysiu, kas atvedė mane tą vakarą į Karo akademiją. Prisipažinsiu, žingsnius ir visą kūną kaustė baimė, pirmo karto ir oficialios aplinkos baimė, bet ryžtas buvo stipresnis. Eidama nesitikėjau net partnerio gauti - iš draugės pasakojimų supratau, kad jau per pirmąsias dienas merginos, it liūtės grobį, pačios čiumpa savo būsimus partnerius. Žinojau, kuklumas man čia nepasitarnaus,- mano silpnoji, stebėtojos pozicija gyvenime, taip pat vargu ar duos naudos…, bet lyg tyčia šokiui pakvietė jau pirmą vakarą. Kariūno vardo neprisiminiau jau išėjusi už vartų, tačiau entuziazmas stengtis dar labiau išaugo. Antrąjį vakarą ant kojų lipau jau kitam pakvietusiam. Ėmiau galvoti, ką aš čia veikiu, tikrai nesu sutverta šokiui, svojoti yra viena, bet įgyvendinti pasirodė visai kas kita. Ėmiausi taktikos - rezervuoti kampelį tolimiausiam salės krašte, toliau nuo visų akių, kad galėčiau ramiai sau mokytis žingsnelius, o mokytojui kariūnams paliepus išsirinkti sau porą nusisukdavau neva kalbėtis su draugėm, bet… atsiradai Tu,- trečias kartas nemalavo.

Visa istorija prasideda nuo tą vakarą priėjusio labai rimto, atkaklaus, visai kitokio nei visi, kariūno (kaip vėliau paaiškėjo vardu Vytautas), oficialiai, labai mandagiai pro stipriai suspaustas lūpas ištarto „Labas vakaras”, šalia stovėjusio draugės kariūno padrąsinančio stumtelėjimo link Tavęs ir iš paskos taip garsiai tada nuaidėjusio draugės: „Tau pasisekė - šitas žiauriai simpatiškas.” Juokinga, bet tikriausiai dėl į kraują plūstelėjusio adrenalino kiekio tada neišskyriau nei Tavo ypatingai simpatiškų bruožų, taip kritusių draugei į akį, nei apskritai įsidėmėjau veidą, tik suspaustas lūpas ir kaip tuo metu pasirodė reiklią ir piktoką bei šaltą asmenybę.

Klausi, kodėl apskritai verta prisiminti ir pasakoti šią istoriją? Verta jau vien todėl, kad tokia apskritai buvo ir apėmė ilgiau nei pusmetį mano ir ta vakarą sutikto kariūno gyvenimų. Kažkam galbūt tai tik akimirka, prilygstanti peteliškės vienadieniui gyvenimui, man - vieni gražiausių vakarų, palikę gilų rėžį atminty.

Kiekvienas vakaras nuo pirmųjų, nutrintais sportbačiais apautos mergaitės, negrabiai padėtų žingsnelių ant parketo ir drėgnų delnų partnerio saujoj, buvo vis kitaip įdomus.
Kaip šiandien prisimenu pirmuosius mėnesius šokių aikštelėje. Tu, Vytautai, labai taktiškas, tikriausiai todėl nepakankamai iniciatyvus šokyje, ir aš, nepratusi būti neteisi, todėl Tave šokio žingsneliu vedžiau prisiėmusi vyro rolę. Mačiau kaip Tau tai nepatiko, bet juk visada įdomu žaisti su ugnimi, mėginti kito kantrybės ribas. Klasikinės muzikos skambesys susiliedavo su nuolatiniu čiauškėjimu, saldžia, neturėjusia ribų įronija ir juoku, mėgaujantis panašiai kandžiai juokaujančiu patrneriu. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinės priežastys, kodėl šokio ritmą koregavom mums patikusia linkme, - visus tuos vakarus šoko emocijos, o ne uolūs mokiniai.

Nuo spalio iki gegužės mėnesio gyvenau tik antradieniais ir ketvirtadieniais, kalbos, mintys ir pašmaikštavimai, atrodo, sukosi tik apie šokius. Nejučiomis atminty išplaukdavo koks pasiklydęs prsiminimas apie Vytauto ištartą vienokį ar kitokį žodį, parašytą ar apskritai negautą žinutę, pašmaikštavimą, žvilgsnį ar šypseną - viskas tada vertė šimtus kartų permąstyti keikvieną detalę (neklausk, kodėl? Aš tiesiog iš tų žmonių, kurie negyventų jei nemastytų). Tai kartais skaudino, kartais pykdė, o po kurio laiko vertė tiesiog pasijuokti iš savo naivumo. Neišsigask, rašydama šį laišką nepasirinkau kalbėti apie meilę, norėjau tiesiog tau palikti tokį pat šiltą ir emociškai besimainantį prisiminimą, koks liko man. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų viską prisimenam visiškai skirtingai ir tavo atmintyje įstrigo visai kitos detalės nei manojoje, bet dabar tu būsi laimėjęs ir mano prisiminimų dalį, kurią galbūt kadanors skaitydamas susiesi su savąja ir visa tai ilgainiui susigules i vieną, pamažu laiko nugludintą ir gerokai išblukusį paveikslą.

Jeigu kas leistų, šiandieną vistiek nieko nekeisčiau - iš laiško, atminties ir tų vakarų neištrinčiau nei vieno ne taip ištarto žodžio, nuo jaudulio drėkstančių delnų ar kvailų poelgių, nes visa tai ir sudaro nesuvaidinto ir nuoširdaus, nors ir netobulo bendravimo sukurto prisiminimo esmę. Daug gavau, išmokau ir nieko nepraradau.

Kai JIE ištyrė visas visatos saules ir visas saules supančias planetas, JIE suprato, kad visatoj nėra daugiau gyvybės ir kad jie yra vienui vieni. Ir JIE buvo labai laimingi, nes tada jau žinojo, kad patys gali tapti visu tuo, ką įsivaizdavo rasiantys. [Lanford Wilson "Liepos penktoji"]

Civiliokė, kuriai pritūpus pailsėti, Tu kažkada pakėlei nuo Ramovės laiptelių ir aukodamas naktį parašei „visiškai nuogą laišką”.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą